RELIGINĖS ŠVENTĖS

NAUJIEJI METAI ( ROŠ HAŠANA) – švenčiama rugsėjo mėnesį, pirmą mėnulio jaunaties dieną. (2003 m. nauji metai rugsėjo 26 d.) Šventė simbolizuoja tiek pasaulio sukūrimą, tiek paskutinę Dievo teismo dieną. Sinegogose trimituojama avino rago trimitais, šitokiu būdu raginama žmonėms grįšti prie Dievo. Po to dešimt dienų žmogus turi atlikti sąžinės apvalymą ir atgailą. Labiausiai paplitęs paprotys pamirkyti meduje obuolį ir jį suvalgyti, tai daroma tam, kad ateinantys metai būtų saldūs. Ant stalo pateikiama žuvies galva – kad kitais metais “būtum galvoje, o ne uodegoje”. Manoma, kad tą dieną Dievas pradeda spręsti, kas žmogaus laukia kitais metais. Teisuolių ir nedorėlių gyvenimas nuspręstas jau iš anksto, o vidutiniokai nuo šios dienos turi stengtis, kad jų vardas būtu įrašytas greta teisuolių.

PERMALDAVIMO DIENA ( JOM KIPURAS ) – pati švenčiausia diena žydų religiniuose metuose. Ji švenčiama pasibaigus pasninkui, po naujųjų metų. Šią dieną ištikimieji judaizmo pasekėjai meldžiasi, pasninkauja 24 valandas, viešai išpažįstamos nuodemes, visą dieną praleidžia sinagogoje dėvėdami baltą drabužį, kuris simbolizuoja tyrumą bei įkapes. Stengiamasi susitaikyti su priešais, atsiprašyti tų, kurie buvo įžeisti. Visą parą pilnamečiai žydai negali nei valgyti, nei gerti, nei praustis, nei dirbti. Apeigos prasideda jaudinančia malda, kuria panaikinami visi įžadai ir Dievui duotos priesaikos. Garsiai skaitomas ilgiausias sąrašas nuodėmių, visi mušasi į krutinę sakydami: “Mes nusidėjome”. Žydai atsakingi vieni už kitus; vieno nuodėmės ar geri darbai atsiliepia visiems, todėl atgailaujama ir meldžiamasi ne tik už save, bet už visus. Visi prašo Dievo gailestingumo ne vien sau asmeniškai, bet ir visai bendruomenei, bei tautai. Po šios dienos visi žydai jaučiasi dvasiškai atgimę.

PALAPINIŲ ŠVENTĖ ( SUKOTAS ) – praėjus penkioms dienoms nuo “permaldavimo” dienos šventės švenčiama palapinių šventė, kuri trunka visą savaitę. Lietuvoje jos dar vadinama “Kūčkomis”. Visą savaitę žydai privalo valgyti šakomis dengtame namuke, kurį surenčia tik šventėms. Namukai primena, kad žydai turėjo keturiasdešimt metų klajoti po dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Skatinama per šią šventę prie bendro stalo pakviesti varguolių. Kita šios šventės apeiga vyksta sinegogoje nešiojant Toros ritinį. Šios procesijos metu raginama linksmintis, šokti. Giesmės skamba kaip dainos, pinamos ir mojuojamos puokštės. 

PADĖKOS ŠVENTĖ – šios šventės metu sinegogoje užbaigiama skaityti paskutinė ištrauka iš “Įstatymo knygos” ir vėl pradedamos pirmosios “Pradžios knygos” eilutės. Tai džiaugsmingos pamaldos. Įstatymo pergamentas su iškilminga procesija apnešamas aplink sinegogą, dainuojama, šokama.

pAŠVENTINIMO ŠVENTĖ ( CHANUKA ) – kada krikščionys švenčia kalėdas, žydai – chanukos šventę. Jos metu aštuonis vakarus iš eilės visuose namuose su tam tikra giesme ir maldomis uždegamos aštuonios žvakės. Kiekvieną šventės dieną – po vieną. Per šventę valgomi bulviniai blynai, vaikams duodama smulkių pinigų. Ši šventė skirta paminėti Judo Makabėjaus pergalę prieš Sirijos valdovą ir Jeruzalės šventyklos apvalymą.

BURTŲ ŠVENTĖ (PURIMAS)– ši šventė – tai žydų užgavėnės. Švenčiamos vasario arba kovo mėnesį. Šventės esmė tai biblijoje aprašytas įvykis, kuomet piktas Persijos karaliaus Kserkso patarėjas žydų tautai Amanas kasė duobę, bet pats į ją įkrito. Estera ir Mordekajus išgelbėjo žydų tautą nuo skerdynių. Tą dieną ruošiamos vaišės, leidžiama išgerti daugiau svaigiųjų gėrimų, privalu nusiųsti gardesnį kasnį bičiuliams ir paaukoti labdarai, vyksta karnavalai ir vaidinimai. Sinagogoje tą dieną skaitoma iš Esteros knygos, o kai paminimas Amano vardas, patarnautojai berniukai pabarškina barškalu arba sutrepsi kojomis.

VELYKOS (PASCHA) – labiausiai žinoma žydų šventė. Švenčiama balandžio mėnesį. Išvakarėse kruopščiai išvalomas visas būstas, kad neliktų nė trupinio duonos. Dezinfekuojami indai, vėdinami ir dulkinami patalai, drabužiai. Velykos – laisvės šventė, per kurią žydai mini, kaip Dievas juos išvadavo iš Egipto nelaisvės. Šiai šventei kiekvieno žydo šeima turi specialiai tai šventei skirtus indus. Pirmąjį velykų vakarą valgoma iškilminga vakarienė. Ji prasideda laiminant vyno ar midaus taurę – šį vakarą privalu išgerti ne mažiau nei keturias. Prieš valgį atliekama rankų mazgojimo apeiga. Vergovės ašaros prisimenant, privalu suvalgyti kąsnelį bulvės ar svogūno, pamirkyto sūriame vandenyje. Porą valandų yra skaitomas pasakojimas apie žydų genčių išsilaisvinimą iš Egipto vergovės. Vyriausias šventės dalyvis turi atsakyti į visus vaikų klausimus, kuo ši naktis skiriasi nuo kitų, kodėl atliekamos tokios apeigos, ir t.t. Šventės savaitę reikia valgyti neraugintą duoną (macus) kaip atminimą to, kad žydai, skubėdami iš Egipto nespėjo suraugti tešlos ir turėjo valgyti sausus papločius. Tradicija reikalauja, kad viena vieta prie stalo būtų palikta tuščia. Ten pastatoma taurė vyno pranašui Elijui, kuris ateisiąs kaip mesijas. 

SAVAIČIŲ ŠVENTĖ ( Sekminės ) – po Velykų septynias savaites trunka gedulas. Pasninkaudami žydai prisimena judėjų sukilimo prieš Romą žlugimą II a., bei marą, kuris maždaug tuo pačiu metu nusinešė daugybę mokytų žydų gyvybių. Ši diena primena Dievo pasirodymą Mozei ant Sinajaus kalno. Sinegogose per pamaldas skaitomi Dešimt Dievo įsakymų, kai kurie tikintieji pasilieka šventykloje per naktį. Kadangi sekminės yra ir pirmoji derliaus šventė, tai sinegogos būna labai išpuoštos gėlėmis ir javais, valgomi pieniški valgiai.

GEDULO DIENA – minima liepos – rugpjūčio mėnesį, minint 70 metus, kuomet romėnai sugriovė Jėruzalės šventyklą. Ši diena – gedulo ir pasninkavimo diena. Sinegogose nuimami visi papuošimai. 

KITOS ŠVENTĖS


GIMIMAS – Pagal žydų ortodoksų įstatymą žydų yra laikomas tas asmuo, kuris yra gimęs iš motinos žydės, tačiau žydu galima tapti ir priėmus jų tikėjimą. Berniukai, po gimimo 8 dieną apipjaustomi. Tai savotiškos krikštynos ir vardo gavimas, bei priklausymo tautai ženklas. Šis vardas minimas per jo “bar micva”, per vestuves ir jis užrašomas ant antkapio. Krikštatėvis, pasisodina vaiką ant kelių, o įgudęs asmuo atlieka mažą operaciją. Tada paskelbiama: “Jo vardas Izraelyje ( t.y. tautoje ) bus toks, tokio sūnaus”. Dažnai suteikiamas neseniai mirusio giminaičio vardas. Gyvo giminaičio vardo duoti vengiama. 

PILNAMETYSTĖS ŠVENTĖ (BAR MICVA) – sulaukę 13 metų berniukai švenčia pilnametystę. Už mažo berniuko religinį auklėjimą atsako motina. Vos pradėjęs kalbėti vaikas išmoksta maldos žodžių. Maždaug 5 metų vaikas nuvedamas į religijos mokyklėlę sinagogoje, kurią lanko arba po pamokų, arba sekmadienį ryte. Čia jis mokosi hebrajų kalbos ir skaito šventą raštą. 13 metų sulaukęs berniukas jau turi laikytis visų tikybos nuostatų. Ta proga šabo dieną po savo tryliktojo gimtadienio sinegogose jie kviečiami pirmą kartą giedoti Toros ištrauką. Paskui šventė tęsiama šeimoje. Nuo šiol berniukas laikomas atsakingu bendruomenės nariu ir privalo laikytis visų žydų priedermės įstatymų. Jis tampa – bar micva (Įstatymo sūnumi). Žydų mergaitė atvedama į bendruomenę 12 metų ir ji tampa - bat micva (Įstatymo dukterimi).

SANTUOKOS ŠVENTĖ - tikyba įpareigoja žydą vyrą vesti ir stengtis susilaukti vaikų, ypač berniukų. Šeimoje gims vaikų tiek, kol šeima nesusilauks berniuko. Ikisantuokiniai, nesantuokiniai, homoseksualūs santykiai draudžiami. Prieš vestuves parengiama dviejų liudytojų pasirašoma vedybų sutartis, apibrėžianti teisinius vyro įsipareigojimus ( žmoną išmaitinti ir rengti, garantuoti aprūpinimą, jeigu liktų našle ir t.t.)
Pati santuokos apeiga vyksta pagal seną 3 000 m. tradiciją. Balta skraiste apsigobusi nuotaka laukia jaunikio kambario kampe. Atėjęs jaunikis vedasi ją į sinegogos kiemą arba vidų. Jaunuosius, atsistojusius po baldakimu, paremtu keturiais stulpais, sutuokia rabinas. Keturi stulpai simbolizuoja būsimus jų namus. Jaunieji išgeria po taurę vyno arba midaus. Taurę jaunikis turi sviesti žemyn ir sutraiškyti kojomis. Jeigu ji sudūžta, visi suūžia “mazal tov !” (geros kloties) ir ploja – tai ženklas, kad gyvenimas būsiąs laimingas.
Judaizmas skirtis draudžia ir jeigu santuoka ima byrėti bendruomenė visais įmanomais būdais stengiasi vyrą ir žmoną sutaikyti. Nepavykus susitaikyti ir norint išsiskirti pagal Europos žydų tradicijas tam reikia abiejų pusių sutikimo. Jeigu viena pusė atsisako, tai kita gali reikalauti skirybų tik per žydų religinį teismą. Žmonos reikalavimas patenkinamas, jeigu vyras neištikimas, impotentas, žiauriai su ja elgiasi ir kitais atvejais. Tada ji gauna vedybų sutartyje numatytą kompensaciją ir gali vėl teisėtai ištekėti. Tuoktis su kitu vyru negalima, jeigu vyras dingo be žinios ir jeigu nėra jo mirties liuditojų.
Sutuoktinių lytiniai santykiai draudžiami per mėnesines ir savaitę po jų. (Tai vadinama šeimos tyrumo priesaku). Šiam laikui praėjus, moteris turi “apsivalyti” – apsilankyti specialioje maudykloje.
Vaikai privalo gerbti savo tėvus: vengti juos įžeidinėti, neprarasti jų akivaizdoje kantrybės. Privalu pagyvenusius tėvus maitinti ir rengti, mirusius tinkamai palaidoti, visada pagarbiai apie juos atsiliepti.

ŠABO ŠVENTĖ - laikoma viena svarbiausių žydų religinių švenčių. Šią dieną paminimas ir pasaulio sukūrimas ir Izraelio tautos išvadavimas iš Egipto nelaisvės. Šabas labiausiai padėjo išsaugoti judaizmą. Tai ypatingo džiaugsmo ir taikos diena kurios metu sinegogoje yra skaitoma ištrauka iš Toros. Per metus Tora perskaitoma nuo pradžios ligi galo, o kiekvienas šabas gauna vardą pagal skirtąjį skaitinį.
Šabo išvakarėse, penktadienį, leidžiantis saulei, motina uždega ir palaimina šabo žvakes. Tėvas su sūnumis eina į sinegogą, o grįžęs palaiminą likusius vaikus ir pagiria žmoną. Tada visa šeima valgo šabo vakarienę, kuri pradedama duonos ir vyno palaiminimu. Pintas šios duonos kepalėlis vadinamas - chala. Paprastai ant stalo padedamos dvi pynutės, prisimenant dykumoje šabo išvakarėse dukart iškritusią maną. 
Šabo dieną nevalia dirbti jokių darbų. Negalima kurti ugnies, nors iš vakaro leidžiama užžiebti ugnį ir palikti ją degančia. Kai kurie žydai samdosi ne žydą, nudirbti darbams, kurių patys negali atlikti šabo dieną. Šabo dieną negalima leistis į keliones, nors tie, kurie jau iškeliavę nėra grieštai įsakyta sustoti. Taip pat negalima vairuoti mašinos ar naudotis viešuoju transportu. Stengiamasi iki sinegogos eiti pėstute. Šabas baigiasi šeštadienį su saulės nusileidimu. Vėl skamba palaiminimas, visi išgeria po taurę vyno, vaišinasi saldumynais ir t.t.
Religiniai apribojimai šabo dieną žydų ne kiek nevaržo, nes šią dieną jie atsipalaiduoja nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, dvasiškai atsigauna. Tai daroma pisimenant, kad ir Dievas sukūręs pasaulį septintą dieną ilsėjosi. 


LAIDOTUVĖS - Artėjant mirčiai, žmogus raginamas atsiprašyti Dievo už padarytas nuodėmes. Tačiau tai nėra linkėjimas mirti – žmogui priduriama, jog daugelis, išpažinę nuodėmes, gyveno toliau. Privalu budėti prie mirštančiojo, kad jis nenumirtų vienas. Paskutiniai žodžiai kuriuos mirdamas ištaria religingas žydas, - o jeigu per silpnas, jo artimieji už jį, - tie patys kuriuos jis tarė ir būdamas vaikas pirmą kartą : “Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats…”
Kada žmogus miršta, stengiamasi iš visų talpų aplink namus išpilti vandenį, nes manoma, kad ji apkrečia mirties angelas. Velionį reikia kuo greičiau palaidoti, jei įmanoma, tai tą pačią dieną. Velionio kūnas apiplaunamas, įvelkamas į lininę drobulę, su kuria ir bus laidojamas. Velioniu paprastai rūpindavosi savanoriškos laidotuvių draugovės (chebra kadiša) nariai. 
Karstas būna daugkartinis. Jis naudojamas tik mirusiajam nugabenti iki kapinių, o paskui parvežamas atgal. Kuršėnų mieste mirusįjį palydėti susirinkdavo visi miestelio žydai. O lydėdavo jį tik iki Ventos upės. Po to su velioniu į kapines keliaudavo tik patys artimiausi giminaičiai. Po laidotuvių lydėtojai kuo greičiau stengdavosi nusimazgoti rankas ir jas nusišluostyti į namus, į tvoras ir t.t., tam, kad mirtis medžiais eitų ir mūsų neliestų. 
Laidotuvių apeigos, kurios netgi turtingose šeimose būna kuo papraščiausios. Už mirusįjį nekalbamos jokios ypatingos maldos, tik Dievo pagarbinimo malda, kurią kalbėti už velionį tėvą yra sūnaus pareiga. Savaitę po laidotuvių artimieji gedi namuose. Tuo laiko tarpu velionio artimieji sėdi ant žemų kedučių ar net ant grindų. 
Iš senovės kunigų giminės kilę ( jų pavardės būdavo Kohenas, Koganas, Kanas, Kacas ir t.t. ) asmenys būdavo laidojami prie kapinių vartų, kad šeimos nariai, lankydami jo kapą, rituališkai nesusiteptų ( mat kunigų giminei Biblija įsako vengti salyčio su numirėliais ir kapais). Kai kuriuose kapuose vyrai ir moterys būdavo laidojami atskirose eilėse. Šalia religingo žmogaus stengtasi nelaidoti bedievio.
Laidojama į negilią duobę. Apačioje, šonuose, kartais būdavo dedamos lentos. Žmonės prisimena, kad Kuršėnuose velionį guldydavo aukštielniką ir jam ant veido uždėdavo molio šukę (“kad žemių nepribirtų”). Kartais į rankas įspausdavo ir medukų – “kad lengviau būtu prisikelti Mesijo atėjimo dieną”). Jeigu velionis turėdavo pasiruošęs, tai jam po galva padėdavo ir maišelį su žeme iš Šventosios Žemės. Ant kapo statomas paminklas, dažniausiai arkos pavidalo, kapas gėlėmis nepuošiamas. 
Antkapio viršuje iškalamos dvi hebrajiškos raidės נײפ (P ir N) “po nikbar” (“čia palaidotas”) santrumpa. Paprastai visi užrašai buvo hebrajų kalba: toks (-ia), tokio sūnus (duktė), mirė tokią dieną, tokį mėnesį, tokiais metais ( pagal žydų kalendorių). Metus tradiciškai žydai skaičiuoja nuo pasaulio sukūrimo. Pvz: 2003 m. rugsėjo mėnesį žydai minės 5 763 m. Antkapio apačioje dažnai buvo iškalamos 5 hebrajiškos raidės, - הײבצנת kuriomis prasideda biblijos pirmosios eilutės “jo siela tebunie įrišta į gyvybės (t.y. amžinybės) ryšulėlį” (1Sam 24, 29).
Kartais antkapio viršuje iškaltos raidės rodo velionio statusą. Pvz: išskėsti delnai susiliečiančiais nykščiais buvo kalami ant kunigų giminės palikuonio antkapio. Mat kunigų giminės vyrai turi teisę sukalbėti ypatingą maldą, o tie iškalti delnai vaizduoja laiminimui ištiestas rankas. Indas su vandeniu gali būti iškaltas ant levitų antkapių. Levitai – vienos senovės Izraelio giminės, turėjusios patarnauti kunigams, mazgoti jiems rankas, palikuonys. Jų pavardės prasideda dviskiemeniu – Levi- , Levit-, Levin-. Šventųjų mokslo mokėtojų antkapiuose iškalamos buvo atverstos knygos arba Toros. Ritinys. Dažnai iškalama Dovydo šiašiakampė žvaigždė - žydų simbolis. Anksčiau tikėta magiškomis jo galiomis. Kitas dažnas žydų antkapių raižinys – menora, septynšakė žvakidė. Ji laikoma Dievo išminties simboliu. Menora, kaip žydų simbolis pavaizduotas Izraelio valstybės herbe, o Dovydo žvaigždė – vėliavoje. Moterų antkapiuose paprasta žvakutė reiškia moters pareigą degti per šabą žvakę. Nukirstas medis ant antkapio rodė, kad velionis mirė per anksti.
Aplankius kapus buvo įprasta ant jo palikti akmenėlį. Šis paprotys kilęs iš tų laikų, kai kapo vietą žymėdavo tik akmenų krūva. Kartais ant kapo degamos ir žvakės. Lietuvos žydai savo artimųjų kapus dažniausiai lankydavo per Tišabov, arba Abo mėnesio devintą dieną, kai minimas Šventyklos sugriovimas Jeruzalėje. 
Laidojami buvo ne tik žmonės, bet ir sugadinti Toros ritiniai – tai ypatingas pagarbos ženklas šventenybei.